Viskas taip persipynę ir susiję – manau, ir jūs tai pastebėjote.
Tuoj paaiškinsiu
Veikėjai: Aš ir dar 3 kintamieji.

Pirmasis kintamasis
Vasarą (o gėda man, kad taip vėlai, bet gal kaip tik-pačiu laiku) atradau lietuvių poetą Julių Kelerą, jo eilėraščiai labai artimi ir jaukūs, tokie, kokius rašyčiau pati. Skaitant jo eilėraščius nusiraminu, kad pati nerašau, nes daug ką jis puikiai yra išrašęs už mane Kai ko nėra išrašęs – jis juk vyras, tačiau daug ką išjaučiantis, taip kaip ir aš. Gal dėl to, kad abudu esame gimę kovą? (och, ach, o taip – aš daug ką mistifikuoju
Štai vienas eilėraštis:

Nematoma

mažytės kraujo pėdos
veda į tą vienintelį
kambarį, kur iš vienintelio
lango matyti vienintelis
sodas

kur tu esi, jei tavęs
nematyti niekur?
kur tu buvai,
jei ties tavo nematomom
lūpom bitės nektaro ieško?
Julius Keleras

Nežinau, kaip jums tos bitės, bet man jos artimos ir jau pačios ne kartą minėtos (šiame puslapyje irgi). Neseniai gerbiamas poetas išleido naują knygą, kurią būtinai ketinu įsigyti, juk tai meilės lyrikos knyga, pavadinimu „tai tu“.

Antrasis kintamasis
Berods spalio mėnesio „Moters“ žurnale perskaičiau apie Lietuvoje gyvenančią rusų rašytoją Leną Eltang, jos gyvenimą ir knygas. Staiga taip “cynkt” manyje suskambo ta styga, tiksliau TA styga, kurios skambėjimo ignoruoti aš niekaip negaliu. Nežinau, kas tai, bet ataidėjo ir atliepė mano dūšioj jos dūšios virpesiai ir aš supratau, kad labai noriu perskaityti jos kūrinius ir, kad ji yra ta autorė, kurios pasaulio suvokimas liečiasi su manuoju. Kaip būna paprastai, ši mintis nukeliavo į „prašymų ir pageidavimų skyrelį“ mano galvoje iki tol, kol nenutiko nutikimas, kurį tuoj pat aprašysiu.

Trečiasis kintamasis
Jį aprašysiu labai greitai, nes tai mano draugė, kuri, spėju, visai nenorėtų būti aprašoma šiame puslapyje, tuo labiau taip negrabiai ir su tiek klaidų Mūsų su ja diskusijų spektras yra labai platus, nuo įkyriojo marketingo iki religijotyros, toks pat platus ir užverdančių diskusijų metu aistrų spektras:)

Nutikimas
Ir nutik gi man taip, kad mano mylimas poetas (1), pakvietė mano brangią draugę (3) į vakarą su Lena Eltang (2)!!!!!!!! Mes nuėjome, autorė mane dar labiau suintrigavo, aš ilgai ieškojau ir radau jos knygas!
Argi ne smagumynai?

Netikėtas apdovanojimas

Netikėtai ir nelauktai, Jovita iš http://www.pinkcity.lt/ perdavė man pereinamąjį prizą (estafetės lazdelę) Stylish blog apdovanojimuose. Ačiū labai Jovitai, bet nesijaučiu tikra blogere, kuri verta šio apdovanojimo, tačiau vėlu jau kuklintis, reikia rašyti

Priimant šį apdovanojimą, reikia išpildyti ir papildomas sąlygas:
- Gavęs apdovanojimą išduoda, iš ko jį gavo;
- Parašo 7 dalykus apie save;
- Išrenka tuos, kam perduos titulą;
- Jiems praneša gerą žinią.

Taigi, 7 dalykai apie mane:

1. Esu pozityvistė, emocionali (ir to nesigėdinanti), turinti savitą gyvenimo filosofiją, supratimą bei santykį su religijomis. Daug kur vadovaujuosi savo nuojauta ir savotišku „energijos tvermės dėsniu“. Manau, kad gyvenime reikia rinkti įspūdžius čia ir dabar, kol ne vėlu Tikiu, kad viskas yra ne veltui. Nieko nesigailiu, nes manau, kad kiekvienas įvykis gludina tam tikrą mūsų sielos briauną, štai todėl kiekvienas žėrim kaip brangakmeniai.
2. Mėgstu keliones ir tas metamorfozes, kurios vyksta su manimi kelionių dėka. Kiekviena kelionė man atveria pasaulį, atneša naujas pažintis, ne tik su naujais žmonėmis, bet ir su pačia savimi. Ypač patinka ispanakalbės šalys ir Balkanai. Pastaruosiuose dar nebuvau, tačiau suprantu jų kalbas. Gal praeituose gyvenimuose gyvenau tenai?:) Manasis temperamentas labiau primena šių kraštų gyventojų nei lietuvių temperamentą.
3. Geriausia dovana man yra knyga, o skaityti - vienas iš malonumų. Dažniausiai skaitau atostogų metu, tačiau net virpu iš nekantrumo žinodama, kiek knygų manęs dar laukia. Mylimiausias rašytojas – M. Bulgakovas.
4. Domiuosi juvelyrika ir kartais kuriu papuošalus. Kurti yra nuostabu! Kūryba yra stebuklas, žaviuosi visais kuriančiais ir suprantu, kokią palaimą jie jaučia
5. Kartais parašau eiles, dalį jų skelbiu šiame puslapyje. Eilės manyje sirpsta kaip uogos, kaip dalis manęs, kuri nunokusi turi atsiskirti. Tai savotiška emocinės iškrovos forma. Rašau tada, kai negaliu nerašyti.
6. Mokiausi matematikos, ekonomikos ir psichologijos. Dirbu visai ne pagal specialybes, tačiau viskas praverčia:) Mėgstu „lukštenti“ įvairias situacijas, pastebėti smulkmenas (ne veltui man patinka Šerlokas Holmsas ir Puaro :)))).
7. Mėgstu žiūrėti į vandenį, stiklą, dangų ir akis. (Man pasirodė ypač svarbu tai paminėti).

Skaitydama kitus blogus ir galvodama, kam perduočiau apdovanojimą, jei jį gaučiau, mąsčiau apie tris tinklaraščius, kurie yra man yra artimiausi:
http://www.pinkcity.lt/
http://dolcevitabylaura.blogspot.com/
ir http://eternalenigma.blogas.lt/

bet nutik gi man taip, kad Laura perdavė šį apdovanojimą Jovitai, Jovita – man, o Ieva savo tinklaraščio nebetęsia ir jau yra gavusi šį apdovanojimą, tačiau norėčiau jį perduoti būtent jai. Priežastis yra ta, kad nors ir gyvendamos skirtinguose pasauliuose, mes turim bendrą kalbą.

Tai tiek

Eglė

Buvo metas, kai aitvarai nešini jėgos ir siautulio sklidinais ąsočiais dūzgė po jos langu, kai vienas jos žvilgsnis galėjo pagydyti, prikelti ir pakylėti.
Buvo metas, kai jis mokėjo džiaugtis, dalintis paslaptimis, glamonėti sapnais ir kalbėtis su vėju.
Buvo metas, kai jiedu turėjo savo kalbas, bet kūrė žodyną, jos eilės ir jo muzika susivydavo į bendrą sraigtinę molekulę, jie buvo vienos jausmo reakcijos reagentai.
Buvo metas padalinti žodyną į dvi dalis, kur nebėra vertimo (kiekvienas turėjo savo kalbą), išardyti saitus, sustabdyti reakciją.
Buvo metas atsidalinti į du gyvius, ant kurių kūnų žaizdomis žiojėjo kito pėdsakai, kruvinais siūlais susiūti tai kas liko.
Buvo verta.
Grįžta aitvarai.

Širdies korys vėl pilnas medaus, tik bitės daug aršesnės.

Aš kaip ir jis, nemoku stovėti, bet greitai skraidau:)
Slyvom, krentančiais obuoliais, naujom knygom, naujom patirtim ir virsmu kvepiančiam rugsėjui artėjant džiaugiuosi skaniu surinktu vasaros nektaru. Metas Barselonon - skrendu namo;)

Tavo sparnai kvepia ramybe ir pakalnutėm, tavo vėjas kužda nuojautas.
Kylam aukštyn virš voratinklinių debesų, sukamės ir krykštaujam, neriam į mano gelmę, į mano paslaptis, spoksom per kriauklių kaleidoskopą ir, kai lieka tik vienas oro gurkšnis, išneriam į žiedlapių dangų. Lelijos, meldai, pavėsis, godus alsavimas, toks begalinis gerumas, kad tik suspėt, kad tik viską išskanaut… Kas ten? Ar dar turi ko nors širdies kišenėj? Manoji pilna, ji – bedugnė.
Mano Angele sarge, mes pamišę svaičiotojai, paslaptingi suokalbininkai, seni išminčiai, naivūs it kūdikiai, keistom šypsenom, sėdim suglaudę nugaras ant slenksčio tarp „žinau“ ir „klystu“. Jokių „jeigu“ tik „kada“.

Ilgai man brendo tokia mintis ir nusprendžiau savo “bloge” rašyti apie malonumus, kuriuos patyriau. Bala nematė, kaip kas juos vadintų, bet aš juos vadinu malonumais. Pastaruoju metu visiems linkiu malonumų arba malonių netikėtumų, nes suprantu, kad tai yra pagrindinis mane džiuginantis dalykas ir variklis.
Kiekvienoje dienoje ieškau „razinkų“ - dalykų, kurie nusėda manyje ir tampa dalis to, kuo aš esu ir jų dėka mano “aš” plečiasi, keičiasi, kunkuliuoja ir nenustygsta:) Apie jas ir rašysiu.
Taigi, pradžia bus šiandien ir šiandien patirtas malonumas
Ryte, kaip paprastai kai galiu įjungti radiją, klausiausi M1 ryto šou. Stiprokai vėluodama į darbą išgirdau kaip Aistis su Mindaugu paragino skambinti jiems ir papasakoti savo įsimintiniausią vaidmenį. Ir staiga besiaudama batus aš prisiminiau dramos būrelį, visus vaidmenukus ir GRYBĄ - labai juokingą vaidmenį ne kiek dėl rolės, kiek dėl aprangos. Mūsų vadovė, stokodama rekvizito ir kostiumų, bet nestokodama išmonės, sukonstravo mums kepures iš mažų pripučiamų rusvų baseinukų. Kaip dabar pamenu tą vaizdelį:)) Na, galvoju, paskambinsiu aš į M1 (jau įsivaizdavau, kad mano vadai klausosi M1, išgirsta mane, supranta, kad aš ne darbe, atleidžia mane iš darbo ir aš, viską metusi, važiuoju į kurią nors ispanakalbę šalį laimės ieškoti, gal net ir grybo vaidinti - fantazija aš nesiskundžiu;)). Prisiskambinau, pakrizenom, žaisminga nuotaika visai dienai užprogramuota:)) Einu link mašiniuko, krapštau šerkšną nuo langų ir galvoju, ne, tai tikriausiai ne veltui čia viskas, turėtų sekti kažkokios smagios pasekmės. Ir kaipgi! Po kelių minučių gaunu žinutę iš savo buvusios bendramokslės, su kuria prieš gražų metų skaičių aiškinomės aibių sankirtas naudodamosi dangteliais nuo uogienės. Žinutėje ji rašo, kad labai pralinksmino istorija apie grybuką. Heh Viskas ne veltui! Bus proga atnaujinti labai gražius santykius Prisiminiau mano mylimuko Emiro Kusturicos filmą „Morčius“, tą sceną, kur senas čigonas žiūri „Casablanca“ ir kartu su filmo herojumi taria frazę: -„Louis, I think this is the beginning of a beautiful friendship“, kurią galėčiau perfrazuoti „I think it is renewal of a beutiful friendship“.

P.S. Taip, taip, tamsta mokytoja(u), aš vis dar rašau sudėtiniais prijungiamaisiais sakiniais ir nemoku dėti kablelių :)))))

Mano blogas baisiai padrikas:) Jame tik kelionės ir poezija O gal aš iš to ir susidedu? Hehe … Tai va, dabar į Škotiją. Jei 45 - baba jadogdka opiat’, tai 35 - usnis į kiltuotą pastugalį :))

Snaudžiu milžino rieškučiose
Mažas grūdas ramybės kokone
Didelės šviesios akys sapno kisieliuje
Nieko nebestebi, ilsisi
Kardai ir kalavijai nedera moteriai
Nusikaldinsiu stygą
Dar pasiūbuok
Pabudusi padėsiu tau nuversti kalnus
Atsisėdusi ant peties, grodama styga ir plunksnom
Kinkuodama kojomis į taktą
Tak tak tak tak ta… mmm…

Savo, ko gero, vienintelio skaitovo dziobos prašymu rašau :))
Rašysiu viską kas papuola, taigi. Mano aktualijos. Visų pirma pareiškiu - gyvenimas yra nuostabus! Gyvenu ir mėgaujuosi, jaučiuosi taip, tarsi kasdien dalinčiausi paslaptimi visų pirma pati su savimi Kaupiu sekundes (net ne dienas, ne valandas ir ne minutes) nes visa tai kas mane supa ir man atsitinka yra neįkainojama. Kažkada Jovita iš PinkCi’čio klausė, ar jaučiamės laimės kūdikiais. Ogi taip taip taip, jaučiuosi:) Ir ne bet kokiu, o ypatingu laimės kūdikiu. Aš juk pati ir esu laimė. Nepastebėjot? Manau, kad matėt Ką gi aš veikiu? - Mėgaujuosi Galvoju ir kuriu Kaupiu, renku, kolekcionuoju Šią savaitę buvau parodose, apžiūrėjau portugalų juvelyrų darbus ir senobines Viktorijos laikų senienukes Gėris “prisifotografavau” visko daug ir sudėjau į galvą, būtinai kada nors visa tai man iškils netikėta forma. Daug skaičiau apie juvelyriką, net seilė tįso Priplėšiau iš žurnalų užkabinusių ornamentų beigi minčių, įpusėjau antrą idėjų užrašų knygelę ir t.t.. Namai pilni akmenų, vielos, karoliukų ir kitokių burtų, knygų, žodynų, metalo pjūkliukų, replių, detalių, žvakių ir paslapties Dvi savaites nebuvau pas savo meistriuką, bet namų darbus padariau Rezultatas - 20 su virš grandinėlės narelių ir nugnybtas kairės rankos smilius, bet tai ne bėda Ką jau dariau pameistriaudama? - valcavau sidabrą, dariau vielą, padėjau daryt žiedą, sutaisiau apyrankę, daug brūžinau su dildėmis ir švitriniu, pjausčiau monetas ir ne tik, kalinėjau, bėgiojau cigarečių meistrui (pameistriai taip daro).. gal šį savaitgalį mokins lydyti.. ufff… smaguma. Dangus pats tas kelionei… Vėl klausysiuosi senų kompaktų, kuriuos sumetu ant keleivio sėdynės ir traukiu aklai - klausau kas pakliūva, o pakliūva geri pakliuvimai Taip, nebeateina man eilės, jei to laukėt, bet ateis
P.S. Ar tik man skanus tas vakarėjančio dangaus mėlis?